Vaikų pėdos yra ypatingos
/ 2014-11-07Plokščiapėdystė – viena dažniausių vaikų ortopedinių problemų, dėl kurios tėvai kreipiasi į vaikų ortopedus-traumatologus. Nors dažnai manoma, kad tai įgimta būklė, praktika ir moksliniai tyrimai rodo, jog didžioji dalis atvejų yra įgyti. Vaikai dažniausiai gimsta su fiziologiškai plokščiomis pėdomis, tačiau augant ir vystantis raumenims bei raiščiams pėdos skliautai palaipsniui formuojasi. Kai šis procesas sutrinka, pėda gali likti plokščia ir sukelti įvairius judėjimo bei laikysenos sutrikimus.

Pirmaisiais gyvenimo metais plokščia pėda yra visiškai normali būklė. Pėdos skliautai pradeda ryškėti tik apie 3–4 gyvenimo metus, o galutinai susiformuoja mokykliniame amžiuje – dažniausiai iki 10–13 metų. Tačiau nepakankamas fizinis aktyvumas, netinkama avalynė, per ankstyvas statymas ant kojų, rachitas ar raumenų tonuso sutrikimai gali lemti tai, kad pėdos skliautas taip ir nesusiformuoja.
Vienas iš pirmųjų požymių, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį tėvai, yra vaiko eisena. Plokščiapėdystė dažnai pasireiškia tuo, kad vaikas krypuoja, vaikšto pėdų kraštais, greitai pavargsta, skundžiasi kojų ar blauzdų skausmu. Avalynė ima netolygiai dėvėtis, batai krypsta į vidų ar išorę. Vyresni vaikai gali jausti ne tik pėdų, bet ir kelių, klubų ar net nugaros skausmus, nes netaisyklinga pėdos padėtis veikia visą judėjimo grandinę.
Svarbu pabrėžti, kad plokščiapėdystė nėra tik estetinė problema. Negydoma ji gali lemti netaisyklingą laikyseną, kelių valgus ar varus deformacijas, stuburo iškrypimus, greitesnį sąnarių nusidėvėjimą. Todėl labai svarbu laiku įvertinti vaiko pėdų būklę ir, esant poreikiui, pradėti korekciją.
Vienas tiksliausių būdų įvertinti pėdos būklę yra kompiuterinis pėdų tyrimas. Šis metodas leidžia objektyviai įvertinti pėdos apkrovos pasiskirstymą, skliauto aukštį ir deformacijos laipsnį. Tyrimas dažniausiai atliekamas vyresniems vaikams, kurie geba stabiliai stovėti. Mažesniems vaikams pėdų formą galima stebėti ir namuose – pavyzdžiui, padarant pėdos atspaudą dažais ant balto lapo. Tai paprastas ir net vaikui smagus būdas stebėti pėdos formos pokyčius laikui bėgant.

Plokščiapėdystės gydymas ir profilaktika dažniausiai yra kompleksiniai. Viena svarbiausių priemonių – tinkamai parinkti ortopediniai vidpadžiai (supinatoriai). Jie palaiko pėdos skliautą, padeda išlaikyti taisyklingą pėdos padėtį ir sumažina per didelę apkrovą. Supinatoriai pritaikomi konkrečiai vaiko pėdai, o ne batui, todėl juos galima naudoti su skirtinga avalyne. Kadangi vaiko pėda auga, vidpadžius rekomenduojama keisti maždaug kartą per metus.
Ne mažiau svarbi ir tinkama avalynė. Vaikiški batai turi būti tvirti, su pakankamai aukštu ir standžiu užkulniu, kuris stabilizuoja kulną. Padas turėtų būti lankstus, bet ne per minkštas, nes pernelyg minkšti ar slidūs padai nesuteikia pakankamos atramos. Avalynė neturi spausti nei per pirštus, nei per keltį, nei per kulną. Per maži batai gali deformuoti pirštus, o per dideli – sukelti nestabilią eiseną ir dažnesnius griuvimus.
Vaikų kojų augimas yra netolygus ir labai spartus, ypač pirmaisiais gyvenimo metais. Iki dvejų metų pėda gali augti net apie 2 cm per metus, todėl avalynę reikia tikrinti itin dažnai. Be pėdos dydžio, keičiasi ir kojų ašys – kūdikystėje būdinga „O“ forma, vėliau pereinama prie „X“ formos, kuri dažniausiai savaime koreguojasi augant. Vis dėlto, jei deformacijos ryškėja ar neišnyksta, būtina pasikonsultuoti su vaikų ortopedu.

Labai svarbus plokščiapėdystės korekcijos elementas yra fizinis aktyvumas ir mankšta. Pėdų raumenis stiprina vaikščiojimas basomis nelygiu paviršiumi, specialūs pratimai, pėdų masažas. Masažiniai kamuoliukai ar kilimėliai gerina kraujotaką, stiprina raumenis ir skatina skliauto formavimąsi. Judėjimo stoka, priešingai, silpnina raumenis ir didina riziką, kad pėda liks plokščia.
Apibendrinant galima teigti, kad plokščiapėdystė vaikams yra dažna, tačiau sėkmingai valdoma būklė. Ankstyvas pastebėjimas, tinkama avalynė, ortopediniai vidpadžiai, fizinis aktyvumas ir, esant poreikiui, vaikų ortopedo konsultacija leidžia užtikrinti taisyklingą pėdų vystymąsi. Tėvų dėmesys ir laiku priimti sprendimai padeda išvengti ilgalaikių judėjimo sistemos problemų ir sudaro sąlygas vaikui augti aktyviam, sveikam ir judėti be skausmo.


Daugelis žmonių apie stuburo sveikatą pradeda galvoti tik tada, kai atsiranda diskomfortas, sustingimas ar skausmas nugaros srityje. Vis dėlto stuburas kiekvieną dieną patiria didelę apkrovą – nuo ilgo sėdėjimo prie kompiuterio iki fizinio darbo ar net paprastų buities veiklų. Mokslininkai pabrėžia, kad būtent kasdieniai įpročiai dažniausiai lemia, ar stuburas išliks mobilus ir stiprus ilgą laiką. Jei judėjimo yra per mažai arba jis atliekamas netaisyklingai, nugaros struktūros gali pradėti patirti per didelį spaudimą. Tai ilgainiui sukelia sustingimą, raumenų disbalansą ar net skausmą. Todėl vis daugiau specialistų akcentuoja paprastą, bet svarbų principą – stuburo sveikatą reikia prižiūrėti nuosekliai, net ir namų sąlygomis.
Stuburo sveikata yra viena svarbiausių žmogaus geros savijautos sąlygų, tačiau kasdienėje rutinoje dažnai nepastebimai darome klaidas, kurios ilgainiui sukelia diskomfortą ar net lėtinį skausmą. Moksliniai tyrimai rodo, kad nugaros skausmas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių žmonės kreipiasi į sveikatos specialistus. Dažniausiai šios problemos nėra susijusios su viena trauma – jos atsiranda dėl pasikartojančių judėjimo klaidų, netaisyklingos laikysenos ir per didelių apkrovų. Stuburas kasdien patiria mechaninius krūvius vaikštant, sėdint, keliant daiktus ar dirbant. Todėl net nedidelės kasdienės klaidos laikui bėgant gali sukelti ilgalaikius pokyčius. Norint išvengti šių problemų svarbu suprasti, kokiose situacijose stuburas patiria didžiausią apkrovą ir kaip ją sumažinti.