Limfedema ir limfos fiziologija

Limfos sistema susideda iš limfos indų ir limfos audinių. Audinio skysčiui iš intersticiumo įtekėjus į limfinę sistemą, jis laikomas limfa. Limfos skystis sudarytas iš baltymų, vandens, riebalų rūgščių, druskų, baltųjų kraujo kūnelių, mikroorganizmų ir kitos kilmės nuosėdų. Skystį iš intersticinių vietų sugeria limfos indai, iš kurių jis patenka į veninę sistemą.

Egzistuoja dvi atskiros limfos drenažo sistemos: paviršinė sistema drenuoja odą ir poodinius audinius, o gilioji – audinius iki pat fascijos. Paviršinėje sistemoje esantys limfiniai indai yra išsidėstę poodinio sluoksnio riebaliniuose audiniuose, tuo tarpu giliojoje sistemoje esantys šliejasi prie kraujagyslių. Šios dvi sistemos jungiasi per perforuojančius indus, kurie kerta faciją. Limfinė sistema susidaro iš: limfinių kapiliarų, prekolektorių, limfos kolektorių ir limfinių kamienų.

Paviršinėje sistemoje esantys limfiniai kapiliarai persipindami dengia visą žmogaus kūno paviršių.

Limfagyslių gebėjimas gerai funkcionuoti priklauso nuo limfinės apkrovos bei pernešimo pajėgumo. Limfinė apkrova – tai limfos skysčio, kuriame yra limfinių baltymų, vandens, ląstelių, riebalų tūris. Pernešimo pajėgumas – tai maksimalus limfos skysčio kiekis, kuris per tam tikrą laiką nukeliauja limfagyslėmis. Skirtumas tarp pernešimo pajėgumo ir limfinės apkrovos yra vadinamas funkciniu rezervu. Kai limfinės apkrovos kiekis pasiekia maksimalias transportavimo galimybes, limfinė sistema tampa perkrauta, o tai sukelia limfinį nepakankamumą, kurio pasekmės – limfedema.

Limfedema yra skirstoma į dvi rūšis: pirminę ir antrinę. Pirminė limfedema išsivysto kaip patologinio įgimtumo arba paveldėtos etiologijos pasekmė. Šioms būklėms būdinga: sumažėjęs limfos kolektorių skaičius ir mažesnis esamų limfos indų diametras (hipoplazija), padidėjęs limfos kolektorių diametras (hiperplazija), kai kurių limfinės sistemos komponentų trūkumas (aplazija), kirkšnies limfmazgio fibrozė.

Pati dažniausia limfedemos atsiradimo priežastis onkologijoje yra staiga pablogėjęs arba sutrikęs limfos skysčio tekėjimas limfiniais indais bei limfmazgiais, dažniausiai kylantis kaip operacijos arba spindulinės terapijos pasekmė. Kadangi nepažeistieji limfos indai nėra pajėgūs pakelti padidėjusios limfinės apkrovos, limfos skysčio perteklius patenka į gretimus audinius. Negydoma limfedema gali sukelti progresuojantį tinimą, minkštųjų audinių fibrozę, neurologinius pokyčius – skausmą, parastezijas, užkrėtimą.

Kur kas dažniau nei pirminė pasitaiko antrinė limfedema. Priežastis – mechaninis nepakankamumas, kurį gali sukelti operacija, švitinimas, trauma, infekcija, navikinis užsikimšimas, lėtinis venų nepakankamumas, judėjimo trūkumas. Kai limfinei sistemai padaroma žala, limfos pernešimo galimybės paveiktoje srityje nuolat mažėja – tokiu būdu išsivysto limfedema.

Limfedema yra neišgydoma dėl ilgalaikės arba neatitaisomos žalos, kuri padaroma limfinės sistemos komponentams. Limfos skysčio kaupimasis intersticiume gali būti kliniškai nepastebimas ankstyvosiose ligos stadijose, bei, limfos apkrovai viršijus pernešimo galimybes, tapti akivaizdžiu. Ši būklė vadinama „latentine“ (miegančia) stadija. Šioje stadijoje kliniškai neaptinkami jokie limfedemos ženklai, nes sumažėjęs limfos pernešimo pajėgumas dar susidoroja su limfine audinių apkrova. Pacientai gali skųstis sunkumo jausmu tam tikroje galūnės vietoje, bet dauguma jų neįvardins jokių šios latentinės būklės simptomų.

Susirgti limfedema galima visą gyvenimą. Ši liga gali užklupti tiek pačioje vėžio gydymo pradžioje, tiek ir praėjus dešimtmečiams po pastarosios. Diagnozavus limfedemą būtina kuo greičiau imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias ligos vystymuisi. Jeigu gydymas nebus suteiktas laiku, limfedema po truputį progresuos žalodama audinius. Pradėti gydyti šią ligą galima bet kurioje jos stadijoje, tačiau vėlesnėse jos stadijose gydymo rezultatai bus nedideli. To priežastis – negrįžtami fibrozės ir riebalinio audinio pokyčiai. Tam, kad būtų pasiekti maksimalūs bei ilgalaikiai gydymosi rezultatai, paciento iniciatyva, įsitraukimas ir noras pasveikti yra būtini. Dar prieš gydymo pradžią pacientas turi turėti supratimą apie tai, kas jo laukia. Svarbu būti pasiryžus visiems gydymo komponentams bei galūnės priežiūros programos vykdymui – visa tai lemia sėkmingą pasveikimą.